Apie

XIX–XX amžiaus žymių psichoanalizės teoretikų ir praktikų būryje ypatinga vieta teisėtai priklauso Karlui Gustavui Jungui.
Jis priskirtinas prie tų iškilių mokslininkų, kurių darbų neaprėpia kokia nors konkretaus mokslo viena šaka. Jo tyrinėjimams būdingas platus akiratis, tikslus problemos suvokimas, iš jo darbų į mus kreipiasi ne tik patyręs gydytojas–psichoterapeutas, ne tik psichoanalizės teoretikas, bet ir įžvalgus žmonijos istorijos ir kultūros žinovas
K.Jungas, remdamasis savo praktiniais stebėjimais ir moksliniais apibendrinimais, prieina išvadą, kad psichikos reiškiniai pasižymi sava būtimi, kuri, nors ir susijusi su žmogaus fiziologija, negali apsiriboti ja arba būti visiškai jos tarpinama
K.Jungas skiria dvi pamatines, iš esmės priešingas, žmogaus psichikos nuostatas priklausomai nuo jų santykio su objektu – ekstraversiją ir intraversiją. Pagal tai K.Jungas išskiria ir psichologinius tipus – ekstravertas ir intravertas.
Intraverto santykiai su objektu abstrahuoti. Pats objektas jį mažai domina. Jo dėmesys nuo objekto nuolat krypsta į subjektą, į jo psichinius procesus, „lyg jam reikėtų apsisaugoti nuo per didelės objekto valdžios“.
Ekstravertas, priešingai, į objektą žiūri teigiamai. Objekto reikšmingumą jis vertina todėl, kad savo subjektyviąją nuostatą nuolat orientuoja į objektą ir pagal šią nuostatą jį vertina. Iš esmės objektas jam nėra didelė vertybė, todėl jo reikšmingumą turi nuolat didinti. Abu tipai tokie skirtingi ir jų priešybė tokia aiški, kad juos gali atskirti net visiškas psichologijos klausimų neišmanėlis – reikia tik vieną kartą atkreipti į tai dėmesį“.
Būtų klaidinga manyti, kad ekstraverto tipo žmogus visada ir visose situacijose elgiasi kaip ekstravertas, ir atvirkščiai, intravertas visada išlieka ištikimas intraversijai. Kadangi žmogaus psichika visybinė, tai, be jokių abejonių, yra ir abu šie mechanizmai. Be to, viena nuostatų yra vyraujanti kitos atžvilgiu, t.y., tampa tipiška. Priklausomai nuo konkrečios situacijos ekstraverto tipas kartais gali tapti intravertu, o intravertas – ekstravertu.

K.Jungas nustatė keturias pagrindines psichologines funkcijas:
Mąstymas yra tokia psichologinė funkcija, kuri suvokimo ryšiui savaip pateikia vaizdinių duomenis“.
Jausmai. Jausmas – tai procesas, vykstantis tarp ego ir kokio nors konkretaus turinio, be to, procesas, suteikiantis turiniui žinomą vertinimą jo priėmimo ar atmetimo prasme (pasitenkinimas arba nepasitenkinimas); tai ir procesas, kuris be tam tikro sąmonės turinio ir esamo momento pojūčio gali atsirasti izoliuotai, kaip nuotaika.“
Intuicija. „Intuicija yra ta psichologinė funkcija, kuri subjektui suvokimą perteikia nesąmoningai.“
Pojūtis. „Pojūtis arba jutiminis procesas yra psichologinė funkcija, kuri tarpininkaudama perduoda suvokimui fizinį dirgiklį“.

Psichikos funkcijas K.Jungas skiria į racionalias ir iracionalias. Pirmosioms jis priskiria mąstymą ir jausmus, antrosioms – intuiciją ir pojūčius.

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Back To Top